Kaip ir dalinausi per šį mūsų mini eilinį kemperistų suėjimą (jau vadinu juos eiliniais, nes smagiai prasidėjo sezonas ir kelintą savaitgalį smagiai keliaujame kartu

): negali gi žmogus vienas gėriu džiaugtis, juk gėris dalijamas auga, taip ir užaugo ir pranoko lūkesčius šio savaitgalio rezultatai. Taigi dardam savo senu kemperiuku namo ir taip širdis džiaugias, kad esame šio klubo dalis ir jo dėka to gėris su draugais auga ir jo šį kart buvo kur kas daugiau, nei ankstesniais Rusnės festivaliais ir ne todėl, kad festivalis būtų prasčiau organizuotas, ar oras būtų buvęs geresnis, bet todėl kad šį kartą prisijungė klubo narių būrelis, su kuriais tikrai per suvažiavimus ne perdaugiausiai ir buvom bendravę, prie vienų stalų kartu nesėdėję, alaus ir midaus kartu taip ir negėrę. Nepaisant to, pasijutom kaip šeimoje: mano vyro jau tampančiais tradicija kiaušinienės pusrytukai, pietums Vido kopūstų sriubikė, laivo išvyka nieko nepaliekant už borto ir iki paskutinės minutės besitikint, kad suspės į laivą ir išėję pasivaikščioti po Rusnės apylinkes Eugenijus su Ženeta, ech kaip džiaugės visų širdys, kai širdys širdis išgirdo ir jie suspėjo!.. Ir plukdė mus laivelis linksmai per Nemuno ir Atmatos vingius, besidairant į Rusnės apylinkes ir žvilgčiojom į kaimynų rusų pusę, visai nenorėdami ten atsidurti, o kur pirties malonumai, koncertai, kur draugoviška vakarienė, kurioj vietos visiems užteko ir nieko iš anksto nežinojusiems, bet netyčia atklydusiems šiauliškiams ir mano mylimam pusbroliukui organizatoriui Vygantui su draugais, Danutės ir Vido giminaičiams. O argi galima pamiršti tą tikrą šeimos dorovingą rūpestį, iš kur mano vyras kokią tai blondinę parsivedė vos tik aš į pirtį su Žanetą išėjau

(iš kur visiems žinoti, kad ta žavinga blondinė Tomo puseserikė, bet kaip ramiai širdis mano plaka, kai ne tik vyru, bet ir šeimos rūpesčiu pasitiki)... Ir gera toj šeimoj buvo, ne tik mums šeimyniškiams, bet ir priklydusioms sieloms šiauliškiams Virgiui ir Virgai, Panevėžiškiams Arūnui, Jūratei ir Dariui (atleiskit, jei vardus būčiau sumaišius, ar ko laiku neužfiksavus, bei nepaminėjus), kurias mes draugoviškai kvietėm ir šventą kemperių klubo misiją vykdėm: atrasti besiblaškančias be vietos paklydusias sielas ir jas bei vidun, t.y. į mūsų klubą pakviesti, kur ateina tie kas nori, ir neateina, kas nenori, iš kur atsiskiria tie, kam netinka ir lieka tie kurie be to ir negali, juk visi mes skirtingi, visi su savo poreikiais, įsitikinimais... Svarbu, kad kvietėm, smagu, kad buvo kas išgirdo, svarbu, kad klubas dar plėsis, svarbu, kad jau ir širdyje nešiojantys svajonę tapti kemperistais Vygantas, Vikoras su žmona jau į kalendorius rugsėjo pirmąjį savaitgalį įrašė ir visas muzikines "chaltūras" žadėjo į šoną pastumt, kad pas mus atvažiuotų, širdies muzika pasidlaintų... Tai ar gali širdis nesidžiaugti, ar gali kas būti geriau? Ačiū mielieji Jurga, Karoli ir Sauliau, Danute ir Vidai, Vidai ir Saule, Eugenijau ir Ženeta, ačiū Jūratei ir Viktorui už iniciatyvą, nors ir neviską pavyko įgyvendinti, ačiū Raimondui su žmona, ir ačiū Arūnui, kuris įsiliejo į kompaniją taip pat kaip Nemunas įteką į marias. Žinoma ir didžiausias ačiū mano pusbroliukui Vygantui, kuris mus kvietė ir dar tikiu, kad kvies, kuris suteikė galimybę sudalyvauti visiems ekskliuzyvinėmis teisėmis, matau tą besimezgančią draugystę su kemperių klubu ir dainuoja širdis, o kelelis jau baigiasi, jau senieji Vilniaus stogai matosi, bet širdyje lieka Rusnė, su žuvelės prieskoniu ir draugų širdžių šiluma, ačiū kad buvot, ačiū, kad esat ir ačiū, kad būsit! Kaip pradėjome savo kelionę, taip ir užbaigiame siųsdami dar kartą Jums muzikinį sveikinimą, o visiems kitiems linkėjimą: keliaukime kartu, juk taip turtėjame!